Negiedok giesmės man savo.
Vien akim Tavom tikiu.
Kaip kadaise, kad juokavom -
gal turiu, gal neturiu..
Kaip kadaise švito rytas,
gelmėje akių melsvų,
o belaisvis uždarytas -
galbūt aš, o gal ir Tu..
galbūt galvą čia priglausiu,
gal sava priglusi Tu
ir vidurnaktį paklausiu –
ko mes ieškom čia abu?
ar mes dviese čia atėjom,
ar kartu mums teks išeit?
ar ne mums tada šnekėjot -
gal jau greit, gal dar negreit..
gal negreit užmigs dar dainos
angelų juodai baltų,
gal pavasaris praeina,
o su juo – ir mes kartu.
—————————–
Negiedok giesmės man savo -
tik akim Tavom tikiu.
Tavo akys man melavo..
melavai sykiu ir Tu.
kad žiemos sušaltų,
kad rudenys lytų,
kad vasaros karščio
dar būtų gausu..
kad Tavo ir mano
gyvenimo kryžkelės
ilgai taip klaidinę
suburtų kartu.
kad Tu vėl išeitum,
tik tam kad sugrįžti,
kad aš vėl ilgėčiaus
bučiuoti Tave..
ir gęstančią naktį,
ir brėkštantį rytą
iš sapno pabudus
matytum mane.
kad tie kurie skiria
kantrybės netektų,
kad tai kas dar skauda
suteiktų jėgų,
kad visos svajonės
Tau širdį uždegtų,
kad žodis, tik vienas..
Tau būtų – “tikiu”
tikką begulint lovoj ir žiūrint į už lango šviečiančią saulę aplankė nušvitimas: visą gyvenimą gyvenu “galva”, ir galvoju, kad visus žmones elgtis taip, kaip jie elgiasi verčia tam tikri dalykai – jausmai, tikslai, įpročiai, norai, refleksai.
dabar supratau, kad kartais jie elgiasi tiesiog. be jokios priežasties.
ir neturėjai – nesuklysk,
ne tavo deivės buvo,
net susapnuotoje nakty
ne tau vilioklės zuja..
ne tavo sostas šitas,
ne tavo šie namai,
ir eilės šios rašytos,
deja, ne tau visai..
ir neturi tu nieko,
tik lašas pro pirštus,
tik jau senoko dievo
jau primirštus stabus
primins kaskart tau karštis,
liepsnojančių laužų..
ir protas tavo barsis,
ir širdį bars kartu.
pralinksmina 