žvaigždes spiečiun subūręs,
su ilgesio aidais
į horizontą žiūri,
į bures tu dairais.
nutolsta jos, pradingsta
nakties dangaus gaisre..
vakaris vėjas rimsta,
ramina ir tave.
atgal žiūrėt nenori,
pirmyn? dar nedrąsu..
paklydę šunys loja -
ir noris lot kartu.
tenai kur horizontas
išeit norėtųs tau,
kur šaltas laivo bortas,
kur pats kiekvienas sau.
kur niekas nesiguodžia,
nei draugui, jūrai nei,
kur siela virtus suodžiais,
o žodžiai pelenais.
kur plikos jūrų deivės
vilioja gilumon,
o bangos lyg kareiviai
vis kala tau galvon:
ne tavo šitas karas,
ne tau keliai šitie,
lai kritusieji baras,
skandinas tegu jie.
tegul jie galvas guldo
raudonais vakarais -
paklydusiųjų pulko
nakties dangaus gaisrais.
lai jie sau jūron plaukia,
negrįžta tegu jie,
o tavęs krantas laukia,
tas kur tarei sudie..
————————-
tu stovi pats sau vienas
gailėdamas savęs,
kažkur šviesėja dienos,
kažkur viltis nuskęs.
suvirpa tavo kūnas -
ne baimė, šaltis tai..
paniuręs ir suglumęs
sau tyliai atsakai:
ne tavo šita jūra,
ne tau šitie krantai,
ne tavo šitos burės -
ir pats esi ne tai.