lengva užmiršt:
juoką šiltų,
skausmą tolstančių,
neviltį norinčių
kilti
ruduo ne piktas
jo tik mostai
lapais plazdantys
glosto
jis tik švelniai
kvėpuoja šalia
primena tylą
kurią
sutinki tu kasdien
ir pabėgt negali
žmonės mato
ir tyli
ir nebylūs
lyg nuo jūros
akmuo
pargabentas
pabarbenti į stiklą
pabandai, supranti
ką jauti
taip toli
kas arti.. nebijai
prisileisti šalia
atsiverti dvasia
ir nutilti
kad pamirštų lengvai
juoką tavo
skausmą savo
neviltį norinčių
kilti
rymo vakaro rėmuose
panarinus galvą
už širdies susiėmus..
Read more…
ignoruoti.
ignoruoti, kartojo sau, lingavo galva, bukai šypsojosi ir tylėjo.
ir taip jau trečią vakarą – ten pat, taip pat, tam pat. lyg čia būtų gimęs, čia užaugęs, lyg iš šito mažo geltonom sienom kambarėlio nebūtų nė kojos iškėlęs. niekada.
bet juk buvo visai ne taip.
ne vieną vakarą drąsus sau žingsniuodavo gatvėmis, klegėdamas su senai jo kompaniją pamiršusiais draugais, tiesiog įkyriai nužiūrinėdamas pro šalį pralinguojančias merginų krūtines, ir nė neįtardamas.. neįtardamas, o gal tiesiog nedrįsdamas suvokti, kad tai ir yra jo likimas. jo dabartis, jo ateitis. ne-ga-li bū-ti. nie-ka-da.
ir nebuvo.
nė iš tolo. kaip dabar pamena – grįžo tą vakarą, prisėdo.. ir viskas.
VISKAS SAKAU.
(prisižadu sau kada nors parašyti čia rimtą, dar kam nors be manęs įdomų įrašą apie darbą, technologijas, na ar bent šiaip gyvenimo tiesas..)
[bet kol kas..]
dingau
kažkodėl ate
spėjau
nespėjau tik
nusišypsot
pačiupęs už rankos
truktelt
broliškai, tvirtai,
bet kartu kažko
nedrąsiai
apkabint
sušilt
ir nusišypsot
nespėjau.
išleidau
pro pirštus
pabiro
žirniai į sieną
juokeisi
mane tuosyk
gaudei, šėlai,
ir tomis
(pameni, sakiau
kažkada,
iš proto varo..)
akimis žiūrėjai
kažkur pro mane
kažkur
paklydai
pro
mane
mane
pro šalį
pranešė
pranešė
ir tau
tik tiek
tik
tą vieną
nuotrupą.
tu esi tas langas.
nutylėjimai.
nepadarymai.
nepasiekiami vandenynai.
neištranzuoti keliai.
ne
ne
ne
atrodo, galėtum vardinti iki begalybės. neapsamokai neišdildomai nepasisekęs nedviprasmiškas neprisipažinimas. taip lengva, taip nuo dūšios.
tokiais rytais pasakai viską.
virtuvės langui.
tyliai baigi gerti kavą, išeini ir vėl pamiršęs prieškambaryje nuo laiko pageltusius dar praėjusį rudenį menančius draugų atvaizdus, ir vėl kaip ir vakar išgirsti. pyp. pyp. pyp. pyp pyp pyp.
kažkur tarp dvyliktosios ir kampo gatvių sankryžos, ties pėsčiųjų perėja tavęs vėl laukia vėl tos pačios kelio spalvos automobilis. tyliai įsėdi, tyliai paduodi ranka, ir tyliai, tyliai, diena iš dienos.
tas pats. per-tą-patį.
kol vieną dieną ir vėl.
nutyli.
nepadarai.
neišgirsti.
nors tą, būtent tą vienintelę dieną.. tik tiek ir tereikia.
kartais netyčia
nutinka
kartais ir norint
nepavyksta
kartais nematai
prieš akis
kartais ir rašto
nepakanka
matom
bet nepažįstam
girdim
bet nesutinkam
diena iš dienos
tom pačiom
pėdom
slystam
ir keista
pikta
neramu
kodėl kaskart
iš naujo
ir vėl.
mes ne kartu.
