QQ – inside.out – nuotrupos

nelauk, kad rožė taip žiemotų,
kaip pušys giriose žiemoja,
ir po sniegų baltuoju paltu
tau rausvas žiedas joks nemoja..

nelauk, kad vakar gimęs lėktų,
kaip pievoj eržilas gyvenęs,
kad kurčias mikliai atsilieptų,
kad vergeta pakviestų menėn..

ir nenorėk, kad pasiliktų,
tas ką į tolį kelias šaukia..
kad gal nurimtų, gal užmigtų
širdis kuri lyg vilkas kaukia..

ir netikėk, kad tas kur myli,
nekęst mokės bent pusę tiek,
tokie jau esam – nors nebylūs,
širdis valdovė mums vistiek.

Negiedok giesmės man savo.
Vien akim Tavom tikiu.
Kaip kadaise, kad juokavom -
gal turiu, gal neturiu..

Kaip kadaise švito rytas,
gelmėje akių melsvų,
o belaisvis uždarytas -
galbūt aš, o gal ir Tu..

galbūt galvą čia priglausiu,
gal sava priglusi Tu
ir vidurnaktį paklausiu –
ko mes ieškom čia abu?

ar mes dviese čia atėjom,
ar kartu mums teks išeit?
ar ne mums tada šnekėjot -
gal jau greit, gal dar negreit..

gal negreit užmigs dar dainos
angelų juodai baltų,
gal pavasaris praeina,
o su juo – ir mes kartu.

—————————–

Negiedok giesmės man savo -
tik akim Tavom tikiu.
Tavo akys man melavo..
melavai sykiu ir Tu.

ir neturėjai – nesuklysk,
ne tavo deivės buvo,
net susapnuotoje nakty
ne tau vilioklės zuja..

ne tavo sostas šitas,
ne tavo šie namai,
ir eilės šios rašytos,
deja, ne tau visai..

ir neturi tu nieko,
tik lašas pro pirštus,
tik jau senoko dievo
jau primirštus stabus

primins kaskart tau karštis,
liepsnojančių laužų..
ir protas tavo barsis,
ir širdį bars kartu.

žvaigždes spiečiun subūręs,
su ilgesio aidais
į horizontą žiūri,
į bures tu dairais.

nutolsta jos, pradingsta
nakties dangaus gaisre..
vakaris vėjas rimsta,
ramina ir tave.

atgal žiūrėt nenori,
pirmyn? dar nedrąsu..
paklydę šunys loja -
ir noris lot kartu.

tenai kur horizontas
išeit norėtųs tau,
kur šaltas laivo bortas,
kur pats kiekvienas sau.

kur niekas nesiguodžia,
nei draugui, jūrai nei,
kur siela virtus suodžiais,
o žodžiai pelenais.

kur plikos jūrų deivės
vilioja gilumon,
o bangos lyg kareiviai
vis kala tau galvon:

ne tavo šitas karas,
ne tau keliai šitie,
lai kritusieji baras,
skandinas tegu jie.

tegul jie galvas guldo
raudonais vakarais -
paklydusiųjų pulko
nakties dangaus gaisrais.

lai jie sau jūron plaukia,
negrįžta tegu jie,
o tavęs krantas laukia,
tas kur tarei sudie..

————————-

tu stovi pats sau vienas
gailėdamas savęs,
kažkur šviesėja dienos,
kažkur viltis nuskęs.

suvirpa tavo kūnas -
ne baimė, šaltis tai..
paniuręs ir suglumęs
sau tyliai atsakai:

ne tavo šita jūra,
ne tau šitie krantai,
ne tavo šitos burės -
ir pats esi ne tai.

o pasaka, slaptoji, pabudai?!
ir šalčio priedermė jau traukias
ir giesmę gieda vieversiai
ir kuždasi sapnai palaukėj…

ir braido jie, gandrais parskridę
pavasariais nuo mūsų pavogtais
ir tariasi, kaip tąsyk pasiklydę
sugrįš pas mus dangaus skliautais

dangum sugrįš pas mus ne kartą
klegės, aidės vaikų balsais
ir pievos taps pėdom išartos
ir miškas mūsų bus namais

beribės lauks devynios marios
bekraščiai devyni kalnai
nė žodžio tuosyk mums netarę
išskris pavasario gandrai

o pasaka, manoji, pabudai?
ir knygos puslapis jau verčias
ir liekam mudu lyg vaikai
ir juokiamės kartu, ir verkiam..

lengva užmiršt:
juoką šiltų,
skausmą tolstančių,
neviltį norinčių
kilti

ruduo ne piktas
jo tik mostai
lapais plazdantys
glosto

jis tik švelniai
kvėpuoja šalia
primena tylą
kurią

sutinki tu kasdien
ir pabėgt negali
žmonės mato
ir tyli

ir nebylūs
lyg nuo jūros
akmuo
pargabentas

pabarbenti į stiklą
pabandai, supranti
ką jauti
taip toli

kas arti.. nebijai
prisileisti šalia
atsiverti dvasia
ir nutilti

kad pamirštų lengvai
juoką tavo
skausmą savo
neviltį norinčių
kilti

rymo vakaro rėmuose
panarinus galvą
už širdies susiėmus..

Read more…

ignoruoti.
ignoruoti, kartojo sau, lingavo galva, bukai šypsojosi ir tylėjo.

ir taip jau trečią vakarą – ten pat, taip pat, tam pat. lyg čia būtų gimęs, čia užaugęs, lyg iš šito mažo geltonom sienom kambarėlio nebūtų nė kojos iškėlęs. niekada.

bet juk buvo visai ne taip.
ne vieną vakarą drąsus sau žingsniuodavo gatvėmis, klegėdamas su senai jo kompaniją pamiršusiais draugais, tiesiog įkyriai nužiūrinėdamas pro šalį pralinguojančias merginų krūtines, ir nė neįtardamas.. neįtardamas, o gal tiesiog nedrįsdamas suvokti, kad tai ir yra jo likimas. jo dabartis, jo ateitis. ne-ga-li bū-ti. nie-ka-da.

ir nebuvo.
nė iš tolo. kaip dabar pamena – grįžo tą vakarą, prisėdo.. ir viskas.

VISKAS SAKAU.