QQ – inside.out – nuotrupos

Ir pamačiau santykių puokštę.. gražu žiūrėt!

laimingai vedę 25 metus
laimingai vedę ir susilaukę
vedę, išsiskyrę, laimingai vedę ir susilaukę
besiskiriantys ir tuo patenkinti
išsiskyrę, liūdni ir nerandantys prasmės
išsiskyrę, patyrę pažinimo džiaugsmą ir vėl paklydę
išsiskyrę, ir tuo patenkinti
vieni, ir tuo patenkinti
vieni ir nerandantys..

galėčiau romantišką gaidą sugadint kokiais nors išvedžiojimais apie gausą, natūralųjį skirstinį ar dar ką nors, bet gal geriau tiesiog žiūrėt ir džiaugtis Žmonėmis

Kai viskas eina šuniui ant uodegos, reikia ten atsidurti anksčiau.

kad ir koks cliché šitas postas bebūtų, bet šiandien prisiminiau.. vienas žmogus, man kažkada yra pasakęs – “Tu negalėtum būti …”

šiandien norėčiau su tuo žmogum susėsti ir pašnekėti.

Kažkokia belebarda.

Šiemet šventes kažkas išjungė. Krizė. Taupymo sumetimais turbūt.

Po tam tikro laipsnio, ta įtampa ir stresas netgi pradeda patikti. Su kiekviena išspręsta ir vietoj jos atsistojusia nauja(iomis) problemomis atsiranda toks pasimėgavimas – cha, bring it on.

Tik šalia viso to reiktų sugebėt kaip nors artimų žmonių neskaudint..

Tam tikras kryptingas ignoravimas tiek gerų, tiek blogų įvykių, aplinkybių beigi šiaip smulkių niuansų, turi labai svarių privalumų.. ilgainiui.

Tyliai. Saldžiai. Taikiai?

Labai įdomus straipsnis apie fenomeną, su kuriuo man jau teko susidurti. Turbūt dar teks

Su sąlyga, kad teko nukakti į Prancūziją czech airline’sais, o atgal vienas iš skrydžių buvo french airlines, galiu atsakingai pareikšti: čekai valdo, francūzai – ne. Prancūzų “refreshment” supratimas – du mažiulyčiai kukiai, arba mažuliukas pakiukas kažkokių nesąmoningų traškučių. Čekai normaliai – sumuštiniai, jogurtai, šokoladukai, vaisių salotos, bandelės ir t.t. Nais.

Maža to, dar ir Paryžiaus Charles de Gaulle oro uostas – didžiausias bardakas ever. Vidury baltos dienos sugeba padaryti kamščius, pasus tikrina šimtaspenkiolikoj vietų, visur reikia laukti ir t.t. Fui.

Ir iš kur kilo mano pasipiktinimas asusu?

Kažkada nusprendžiau būti žalias, ir taupyti elektros energiją. Tai yra, išjunginėti kompiuterį. Bet jis vistiek būdavo įjungtas visą dieną, nes iš darbo vis prireikdavo ką nors pasiimti. Tada nusprendžiau, kad man reikia pasidaryti Wake On Lan (Over Internet). Nusipirkau ir pasistačiau routerį, viską susikonfigūravau ir beveik viskas veikė. Na, beveik, nes Over Internet dalis kažkodėl veikdavo tik vieną kartą, o toliau kompiuterio neperkrovus jis tiesiog nebepabusdavo. Nors iš routerio pasikeldavo normaliai. Paketas tikrai ateina. Windowsai.

Ir tada prasidėjo stebuklai su Standby/Resume.

Na viskas būtų tiesiog idealu – S3 Standby režimas palieka maitinimą tik operatyvinę atmintį ir elektros naudoja ypač mažai. Tačiau..

Iš pradžių kompiuteris tiesiog atsisakydavo užmigti. Nedarydavo nieko. Prisiskaičiau įvairiausių patarimų. Ir pagaliau jis užmigo.. bet nebepabudo. Niekaip. Teko išjungt. Prikeitaliojau dar kažką, ir jis užmigdavo, ir iškart vėl pabusdavo. Išjungdavai ir įsijungdavo. Keičiau dar kažka, tai pagaliau ir užmigo, ir nebepabudo pats, ir pabudo paprašytas, bet tada nebeveikė pelė ir klaviatūra. Reziume – galima rinktis kurį nori variantą. Tai kurį pasirinkt?

Tiesiog keista – tiek kalbų apie žalumą, 80% ir visą kitą, o elementaraus energijos taupymo režimo, kurio standartai patvirtinti jau bala žino kiek laiko taip ir nesugebėta padaryti veikiančio. Pikta..

Čia vat kolega parašė apie alų ir ne alų, tai ta proga ir aš parašysiu.

Nu antroji dalis skambaus Švyturys – Utenos alus dar ne taip ir baisingai..

ogi tuo tarpu mes naujaką sutikome ragaudami prisipirkto 14os rūšių alaus.. dauguma stengėmės jamti užsieninio, betgi pateko ir lietuviškų..

tiesa, skonis (man) pablėso po kokios 5os rūšies, bet visumoj iš to ką pamenu tai reikia negerti:

Faxe
Beck
Gubernijos (šiuo konkrečiu atveju – Stella)
Kalnapilio (em, net nežiūrėjau į etiketę)
Baltika (tas ruskas kažkoks) – uj ne..

Čekiško alaus nepamenu, nes man jie visi pasirodė gan vienodi.

Utena – OK.

Horn Dry – zery OK.

Carlrsbergr – fine.

o daugiau jau nepamenu

šiandien, betvarkydamas savo tinkliaraščio valdymo sistemą, dar sykį atkreipiau dėmesį į kai ką, kas neduoda ramybės jau kuris laikas.

Nuo pat pirmų naudojimosi kompiuteriais dienų, man visad būdavo labai įdomu išnagrinėti kiekvieną programą, sistemą, tinklapį ar tvarkyklę iki pačių smulkmenų.. ir žinoma viską pritaikyti pagal save. Windows’uose keisdavau duomenų laikymo katalogus į man patogesnius, nenaudojau Start menu o naudojau kažkokias nuorodų programas, pašto programa ginkdie negalėjo būti Outlook Express, failų tvarkyklė turėjo būti FAR Manager, o ne Windows Explorer – ir dar priedo būtinai su gausybe įskiepių, nustatymų ir modifikacijų.

Bet ilgainiui pastebėjau, kad iš visų savo šių pomėgių patiriu daug streso. Na, rezultatas tikrai būdavo patogus naudoti, greitai veikiantis ir stabilus darbo įrankis. Tačiau anksčiau ar vėliau kas nors nutikdavo, programas tekdavo perinstaliuoti, kompiuterį atnaujinti, ir tada viskas per naują.. Na, aš nebūčiau aš, jei nebūčiau pradėjęs kurti priemonių to automatizavimui, bet tai jau panašėjo į darbą dėl darbo..

Ir tada aš tiesiog pradėjau.. susitaikyti su programų trūkumais.. Pastebėjau, kad net ir dirbant netobulomis sąlygomis, galiu sutaupyti daugiau laiko, nei bandydamas viską keisti. Kad geriau keletas papildomų klavišų paspaudimų, šiek tiek pelės panaudojimo.. Netgi žaidimuose pradėjau naudoti WASD vietoj QWES, nes they come like that.

Na ir kokia gi viso to išvada? Man asmeniškai labai paprasta – dažnu atveju žymiai paprasčiau yra tiesiog priimti daiktus su jų trūkumais ir nesiekti tobulumo.