QQ – inside.out – nuotrupos

..ir ginklas baisus.

Ir sveiku protu, veik, nenugalimas.

Kiek tereikia – menko visuomenės kiršulio, keletos beveik pagrįstų argumentų vienon pusėn, keletos kiton, ir vergas tampi, Onutė skudurinė, marionetė už virvelių prasimušusios tiesos tampoma.

Laimėjo Žalgiris rungtynes, laimėjo. Bet, būktai, ir teisėjai švilpė, kažkaip, gerai, ir lietrytis, kažkaip kreivai mėtė, ir baimės nesijautė anei jaudulio..

kas paneigs, kad laimėt be trenerio – akmuo į trenerio daržą.. o treneris kam toks, akmenuotas, reikalingas…

a?

..besikeičiantis su saule ir gaiviu miško aromatu.

Brendo brendo ir pribrendo. Atrodo ruduo bus kaip niekad gražus ir intriguojantis. Net keista, kaip žmogus su laiku prisitaikai prie visko, nuslūgsta skauduliai, džiuginantys dalykai aprimsta, ramybę keičia nuobodulys, nuobodulį – netikėti atradimai.

Ir žmonės taip – plaukia pro šoną taip greitai, kad kartais net atrodo nejauku ir gėda. Kas staiga atsiranda ir sužiba, sekančią dieną jau grimsta tolimuose prisiminimuose. Ir nežinai, kas laukia už kampo – šypsenos, pašaipa, pyktis ar ištiesta draugiška ranka. Ir tik keletas Jų visada šalia - ir petis, ir žodis, ir tyla, kurios kartais reikia. Brangini tai, kai supranti visa ko laikinumą.

Bet labiausiai tame džiugina mintis kuri ateina visai netikėtai – tu gyvas, nes tu JAUTI. Tu jauti besikeičiantį pasaulį, ir nuo pojučių svaigsta galva. Ir tada net ir nuoskaudos, nesėkmės, nusivylimai tampa brangūs, nes jie kuria tavo gyvenime, kuria tave. Gerą ar blogą. Tikrą.

Ačiū kuriantiems

..už pinigus?

Ei, bet klausimas anaiptol nepaprastas.

Pakvietė fotografuoti krikštynas. Pažįstamų pažįstami. Mano pirma reakcija buvo – nefotografuosiu..

Malonumas ar darbas?

Ir visų pirmiausia todėl, kad kai gauni pinigus, tai tampa darbus Su visomis iš to išplaukiančiomis pareigomis ir taisyklėmis. Pirmiausia, turi jausti atsakomybę už rezultatą. Rezultatas turi tenkinti ne tave, o užsakovą, todėl nebegalioja kriterijai kaip skonis, nuotaika, stilius. Jeigu užsakovas nepatenkintas, blogai ir tau, ir jam. Antra, turi prisiimti atsakomybę už riziką. Kokia ten rizika? Paprasta – suges kortelė, fotoaparatas, paslysi išsisuksi koją.. bet kuriuo atveju, užsakovas liks be įamžinto momento. O kaip tada?

Ar tu pasiruošęs?

Sakytum – žinoma, padarau daug ką dar gražiau už tuos, kurie senai lupa pinigus. Bet ar bandei, kad žinai? Ar nebaisu eisi į mūšio lauką, į nežinomas sąlygas? Baisu. Todėl reikia mokintis: studijuoti darbus, praktikuotis vietoje, bendraut, diskutuot su patyrusiais. Bet juk tai mokslai, to niekada nesinori? O teks..

O kaip su progresu?

Ar būtini pinigai, kad progresuotum? Galbūt ne pinigai.. galbūt labiau sugebėjimas prisiimti praeitamuose paragrafuose išvardintas atsakomybes. Ir jų laikytis. Ir dar viena pusė – kai tai tampa darbu, atsiranda ir kiti vertinimo kriterijai. Tada nori nenori turi klausyti kritikos, mokytis iš klaidų, spirt sau į šikną ir judėt.

Jamam?

Jei Vaidutė padės, o kolega paskolins antrą fotoaparatą..

..maždaug kas dešimt laiptelių gyvenime, už tavęs paliktieji paslepiami, kad sustotum, apsidairytum, ir suvoktum, jog niekur dar nepakilai.

Jeigu tu manai, kad ten kažkas yra, tai aš manau – kad ne.

switching shoes

visi renkasi poelgius ir tik nedaugelis renkasi pasekmes..

Lietuvos pašte krizė – visos darbuotojos turi po vieną nuosavą tušinuką, kurio negali paskolinti ir net neturi nė vieno parduoti…..

Velykos, saulė ir artimi žmonės ramina.. suteikia vilties ir entuziazmo.

Mažo žmogaus “myliu” gali reikšti daugiau už tūkstančio žmonių pagyrimus..

Aplinkos švarinimas suteikia teigiamų emocijų ir.. vidinės švaros.

Politika, povandeninės srovės ir ambicijų kalnai dar niekam nepadėjo. Kaip išlikti dalykiškam?

Mažytė foto daryta mažučiu telefonu bet išsiųsta laiku ir vietoje gali būti nuostabiai džiuginanti…

Mylimų žmonių fotografavimas išlaisvina..

Tie patys mylimi žmonės skaudžiausia ir gelia..

Trumpas pokalbis, paprasta žinutė, gali taip sujaudinti, kad pradedi mylėti visą pasaulį..

O kai myli pasaulį, supranti, kad visas blogis, visa neteisybė tėra galvose, kad tereikia paslinkti savo, aplinkinių, visų norinčių požiūrius, ir pilka taps balta, naktis nubus, o kažkieno ašaros pavirs vilties kupina šypsena..

Tuo mes, žmonės, ir gražūs..

Gyvenimas yra vriednas. Atrodo, tai žinai jau senai. Tačiau kiekvieną kartą su tuo susidūrus natūroj imi ir nustembi.

Tada pradedi ieškoti objektyvių paaiškinimų: Aš ne viską žinau. Žmonės slepiasi po kaukėmis. Juoda yra balta.

Ir nifiga. Tai neįtikina.

Gyvenimas YRA vriednas. Ir nelengvas. Ir nesąžiningas. Ir jame galioja tik ta taisyklė apie taisyklių nebūvimą.

Tada atsisuki į save – ar tu esi sąžiningas? Ar tu laikaisi savo taisyklių? Ar tu padarai viską, kad padarytum gyvenimą laaa-beeee-sniuuu?

Ne.

Nesu.

Nedarau.

Skaudina tai suvokti.

Bet tenka žaisti pagal neegzistuojančias taisykles. Ir suprasti, kaip tai silpnavališka ir nyku. Ir kartą iš dešimties pasielgti kitaip, tik tam, kad patvirtintum taisykles. Ir žiūrėti į akis tų, kuriuos nuvili. Ir teisinti save, prieš save, dėl savęs. Ir likti teisiam..

Manau, didybė yra tam nepaklusti.

Siekiu..

Šian gavau per ausį – sako man, ne visi taip neturi problemų kaip tu.. Nu ir teisybė. Neturiu aš problemų. Anei jokių: esu sveikas, turiu mylinčią šeimą, kuri taip pat sveika, turiu stogą virš galvos, maistą renkuosi nežiūrėdamas į kainą, patenkinu savo pomėgius, turiu nuostabių draugų ratą ir fantastišką, įdomų ir gerai apmokamą darbą. Esu fakin laimingas žmogus.

Ir tik kartais, pacituosiu save:

QQ, 22:31:31:
kai gyveni šiltnamio sąlygom tai kartais nustoji galvot ką veiksi ryt. o kai atsiranda tam tikrų dirgiklių, tada pradedi šiek tiek planuotis route’ą

QQ, 22:37:10:
kartais gyvenime reik apart grožio ir šūdukų pamatyt – keeps it real

asmenines pergales gali apkartinti tik asmeninės nesėkmės, bet jeigu jas priimsi kaip tobulėjimo duoną – tapsi nenugalimas.

kartais gyvenime laimė ir skausmas taip susipina, kad net glumina… o kartais tai atrodo taip natūralu.