QQ – inside.out – nuotrupos

Lietuvos pašte krizė – visos darbuotojos turi po vieną nuosavą tušinuką, kurio negali paskolinti ir net neturi nė vieno parduoti…..

Velykos, saulė ir artimi žmonės ramina.. suteikia vilties ir entuziazmo.

Mažo žmogaus “myliu” gali reikšti daugiau už tūkstančio žmonių pagyrimus..

Aplinkos švarinimas suteikia teigiamų emocijų ir.. vidinės švaros.

Politika, povandeninės srovės ir ambicijų kalnai dar niekam nepadėjo. Kaip išlikti dalykiškam?

Mažytė foto daryta mažučiu telefonu bet išsiųsta laiku ir vietoje gali būti nuostabiai džiuginanti…

Mylimų žmonių fotografavimas išlaisvina..

Tie patys mylimi žmonės skaudžiausia ir gelia..

Trumpas pokalbis, paprasta žinutė, gali taip sujaudinti, kad pradedi mylėti visą pasaulį..

O kai myli pasaulį, supranti, kad visas blogis, visa neteisybė tėra galvose, kad tereikia paslinkti savo, aplinkinių, visų norinčių požiūrius, ir pilka taps balta, naktis nubus, o kažkieno ašaros pavirs vilties kupina šypsena..

Tuo mes, žmonės, ir gražūs..

Su sąlyga, kad bendradarbius jau prijuokinau, pasidėkim atminčiai.. )

atsikelti ryte, nusiprausti, papusryčiauti ir išeinant pažiūrėti į spalvotuose pataluose įsikuitusį, pagalve nuo ryto saulės bandantį apsiginti niurzgantį padarėlį yra fantastiškai nerealus būdas pradėti darbo dieną.. =)

Gyvenimas yra vriednas. Atrodo, tai žinai jau senai. Tačiau kiekvieną kartą su tuo susidūrus natūroj imi ir nustembi.

Tada pradedi ieškoti objektyvių paaiškinimų: Aš ne viską žinau. Žmonės slepiasi po kaukėmis. Juoda yra balta.

Ir nifiga. Tai neįtikina.

Gyvenimas YRA vriednas. Ir nelengvas. Ir nesąžiningas. Ir jame galioja tik ta taisyklė apie taisyklių nebūvimą.

Tada atsisuki į save – ar tu esi sąžiningas? Ar tu laikaisi savo taisyklių? Ar tu padarai viską, kad padarytum gyvenimą laaa-beeee-sniuuu?

Ne.

Nesu.

Nedarau.

Skaudina tai suvokti.

Bet tenka žaisti pagal neegzistuojančias taisykles. Ir suprasti, kaip tai silpnavališka ir nyku. Ir kartą iš dešimties pasielgti kitaip, tik tam, kad patvirtintum taisykles. Ir žiūrėti į akis tų, kuriuos nuvili. Ir teisinti save, prieš save, dėl savęs. Ir likti teisiam..

Manau, didybė yra tam nepaklusti.

Siekiu..

asmenines pergales gali apkartinti tik asmeninės nesėkmės, bet jeigu jas priimsi kaip tobulėjimo duoną – tapsi nenugalimas.

Kaip pasakė vienas iš iki skausmo pažįstamų Lost gyventojų, pasaulis turi stebėtiną sugebėjimą susireguliuoti taip, kaip reikia.. atsiguli vieną naktį skaudančia galva ir pykčiu ant nežinia ko, o kitą atsikeli, pamatai šviečiančią saulę, pajunti pavasario kvapą ir suliepsnoji tokia meile, kad net galva apsisuka.. =)

kartais gyvenime laimė ir skausmas taip susipina, kad net glumina… o kartais tai atrodo taip natūralu.

Bendraudamas su žmonėmis nori nenori pasijauti jų kailyje. Kuo daugiau sužinai, tuo aiškiau pamatai nepamatuojamą būties didybę (doh). Tada pasijunti ir labai menkas (tau niekada neteks daug ko pažinti) ir kartu be galo visagalis (tu visada gali stengtis). Ir tada kiekviena smulkmena, kiekviena užminta nuo tirpstančio sniego patežus žolytė tavo gyvenimo take tampa tokia reikšminga, tokia gili ir taip smarkiai prisideda prie tavo paveikslo piešimo, kad nejučia užgniaužia kvapą..

rymo vakaro rėmuose
panarinus galvą
už širdies susiėmus..

Read more…

Įdomi tema, kuri man vis sukasi galvoje.

Apsidairai aplinkui, ir akivaizdžiai pastebi labai daug skirtingai besielgenčių žmonių: vieni užsidega nuo menkiausios smulkmenos, kiti šalti išlieka net ir ekstremaliose situacijose, vieni jaudinas ir džiaugias visada, kitų veide emociją, tegul ir gerą, sunku įžvelgti.

Mokslininkai, psichologai tai sieja su daug faktorių. Kapsto labai giliai, skiria asmenybių tipus, vystymosi ir raidos etapus, vertina gyvenimo būdą ir aplinkybes..

O kiek žmonių gali savo jausmus valdyti?

Vienas iš dalykų, kuriuos aš tariausi išmokęs ir kurį laiką labai stengiausi įdiegti kitiems ir buvo jausmų valdymas. Suvokimas, kad esi savo kūno, proto ir emocijų valdovas. Kad ne tu pasiduodi cheminiams reiškiniams tavo hormonų liaukose, o jie – tavo elektriniams impulsams.

Bet kitiems tai buvo nesuvokiama. Ir aš nustojau bandyt tai aiškinti.

Maža to, aš pastebėjau, kad ir pats ne visada darai taip kaip atrodytų reiktų daryti. Kad jautiesi ne taip kaip būtų racionalu (konstruktyvu?) elgtis situacijoje.

Į savo teoriją įnešiau patataisą. O gal papildymą. O gal tobulėjimo laiptelį – kartais reikia sugebėti jausmų NEkontroliuoti. Kartais, kai tai yra priimtina (su kontroliuojamais nuostoliais..) leisti protui, kūnui elgtis taip, kaip tuo momentu jis nori. Priešingu atveju, ar teigiamų, ar neigiamų emocijų (ar emocija = jausmui?) perteklius gali prasiveržti netinkamoje, nekontroliuojamoje aplinkoje.

Man atrodė, atrodo, kad tai man pavyksta.

Tik ar tai tikra?