ir tik ne šiandien.
nereikia mūsų šiandien.
pažiūriu per stalą — visai toks pats.
visai taip pat sėdi, ir liūdnom senbernaro akimis ilgisi
To.
To ko niekada ir neturėjo.
žiūri į mane, sunkia, gal net labiau nedrąsia ranka kelia bokalą, ir vis (tikrai – kiekvieną kartą!) atsidūsdamas pasižiūri kažkur tolyn, pro mane, pro sienas, pro Visas Ribas.
bet čia taip tik šiandien. rytoj vėl diena, vėl kasdieniniai ritualai, vėl ir vėl Atodūsiai, Džiūgavimai ir Nuoskaudos. gal, kartais galima viską iš karto? čia ir dabar? dabar? pat? čia? du kart?
ir dar nebaigęs klausti puikiai suprantu.
ne.
negalima.
nei dabar.
nei rytoj.
nei man, nei jam.
netgi ir tau, visko mačiusiam prašalaičiui.
niekada nebus galima.
niekada nebuvo.
ar sakiau, kad taip ir geriau?
nes
Krito žiedlapiai.
Krito ir snaigės.
Ir įšalo mėnulis
Versmėj…
Buvo pasaka!
Buvo ir baigės…
Praskambėjo
Ir liko giesmėj.
..that's supposed to have an end.
šiandien išpuolė tokia fantastiškai fantastiška diena. ryte buvo pavasaris, prieš pat pietus tapo ruduo, nedaug trūko iki žiemos, o štai dabar labai pasistengus galima pasijusti ir vasaroj..
ir visa tai nepaisant to, kad kažkodėl jau trečia naktis iš eilės sunkiai užmiegu. ir ne dėl kokių nors konkrečių priežasčių – nes jų jau bandžiau ieškoti – o tikriausiai tiesiog dėl greičio. gyvenimo greičio. jis intensyvus – man. nes aš nepratęs. aš pratęs vegetuoti 
na ok, ne visai tai tiesa, bet dalis jos yra.
pastaruoju metu gyvenime daug naujų žmonių. dalis jų iš praeities, dalis iš aplinkos, dalis visiškai naujų. keista, kad tai kažkaip natūralu. nieko iš jų nesitiki, nieko nereikalauji, tad ką begautum viskas teikia tik teigiamas emocijas. kada šitai baigias?
tiesa. Tu mane išgelbėjai. nors Tau net stengtis nereikėjo – dėkui
Fonas: Slut – Welcome1
(ir šitos grupės bus daug 
kartais lengva dalinti patarimus, kurie atrodo nuostabūs. paprasti, genialūs. na tikrai, juk taip ir yra! būtent taip!
ir tada, kai po metų, kitų, trečių, gauni tą patį patarimą atgal, vis dar tokį patį puikų, supranti..
- Blogiausia yra tai, – sušnibždėjo tėtis tamsoje, – jog žinai, ko netenki. Kalbu ne apie tai, kas dar nenutiko, – Pato vestuvės, laikas, kai tau pagaliau viskas susitvarkys, – o apie tai, ką laikai savaime suprantamais dalykais. Matyti, kaip Patas važinėja dviračiu, sekti jam pasaką, pabučiuoti prieš miegą. Žiūrėti, kaip jis duodasi po sodą su tuo savo šviesos kardu. Visi tie mažmožiai, kurie reiškia užvis daugiausia.
kurie reiškia užvis daugiausia..
kuo ilgiau laikai savyje.. kuo labiau tiki kad viskas gerai.. tuo garsiau tai sprogsta..
Sako, žmonės rašo tik tada, kai jiems blogai. Ir išties – kas dabar gaiš laiką kai jo tiek maža! Kai tiek norisi visko padaryta, taip gera ir lengva and širdies..! Tik vat kartais, kaip vaikas bedūkdamas pirkioj, žiūrėk, užkliudo ir išverčia pieno asotį..
..ir griebiasi pieštuko..
