prigimimas
nelauk, kad rožė taip žiemotų,
kaip pušys giriose žiemoja,
ir po sniegų baltuoju paltu
tau rausvas žiedas joks nemoja..
nelauk, kad vakar gimęs lėktų,
kaip pievoj eržilas gyvenęs,
kad kurčias mikliai atsilieptų,
kad vergeta pakviestų menėn..
ir nenorėk, kad pasiliktų,
tas ką į tolį kelias šaukia..
kad gal nurimtų, gal užmigtų
širdis kuri lyg vilkas kaukia..
ir netikėk, kad tas kur myli,
nekęst mokės bent pusę tiek,
tokie jau esam – nors nebylūs,
širdis valdovė mums vistiek.
