QQ – inside.out – nuotrupos

Pamenu, dar būdamas visai vaikas, įsimylėjau kiemo mergaitę. Prirašinėjau nesąmonių ant garažų (A+R=KML), ir gavau nuo jos į galvą. Po to ji man būrė iš pagaliukų.. taip išmokau džiaugtis, bet nesiskelbti.

Šiek tiek paaugus kiemo berniukas atėmė mano “spjauduką”, kone geriausią iš visų, nieks geresnio neturėjo – ne tik atėmė, bet ir perlaužė perpus – supratau, kad visad yra stipresnių.

Dar vėliau įsimylėjau jau kitą mergaitę – pažinau pažinimo džiaugsmą ir pralaimėjimo kartėlį.

Tada buvau pakankamai primygtinai įstodintas į KTUG gimnaziją – taip supratau, kaip svarbu tvirta ranka už tavo gyvenimo vairo.

Čia sekė ilga nebaisiai laiminga meilė, kuri baigėsi labai laimingai – taip supratau, kad kartais mažiau yra žymiai daugiau, ne visus žmones reikia mylėt, ir ne visi turi tuo atsakyti. Šiandien taip žymiai geriau.

Pažinau žmones su kuriais praleidau kone dešimt metų. Tie žmonės tikėjo manim, o aš patikėjau žmonėmis – patirtis, kuri po to ne sykį dar skaudino, bet atsipirko.

Tada prasidėjo gyvenimas.

Ir dabar suprantu, kad pelus nuo grūdų sijoji pats, kad tik tavo valioje pasirinkti savo pakeleivius, ir kad geriausią draugą – save – visada turi šalia. Jei tik juo pasitiki.

Visiems kitiems telieka padėti ir palinkėti..

Bet jie negirdi.