Maita
ir dar šiek tiek jau buvusia gaida.
Charles Baudelaire
(1821-1867)
Maita
Ką matėm vasarą, ar atmenat, mergaite,
O angele, ar menat jūs
Tą saulės siaubiamą, tą šlykščiai gličią maitą,
Tuos pūvančius mėsos kraujus?
Atmetusi kanopas – mirsiu neužmiršiu-
Lyg prostitutė nedaili,
Ji tysojo išburkusiu pilvu į viršų
Ir dvokė kelio pakrašty.
O maitą saulė virė, šutino ir ardė,
Negailestinga ir karšta,
Kad elementais išsisklaidžiusią, bevardę
Priglaustų įsčiosna gamta.
Dangun kerojosi maitos šakoti groblai
Tarytum didelė gėlė,
Ir mums aitrioj kaitroj vos nesidarė bloga -
Taip dvokė baisiai pakelė.
O spiečiai musių dūzgiančių aplinkui skraidė
Ir apipuolę siurbė ją,
O kirmėlaitės, iš lėlyčių išsiritę, raitės,
Knibždėjo groblų viduje.
Puvimo židiniai kaip dėmės ant paletės
Mirgėjo mūsų akyse,
Siaubingas kūnas augo, dauginos ir plėtės
Ir smelkė dvokiančia alsa…
