Fotografuoti ar nefotografuoti..
..už pinigus?
Ei, bet klausimas anaiptol nepaprastas.
Pakvietė fotografuoti krikštynas. Pažįstamų pažįstami. Mano pirma reakcija buvo – nefotografuosiu..
Malonumas ar darbas?
Ir visų pirmiausia todėl, kad kai gauni pinigus, tai tampa darbus Su visomis iš to išplaukiančiomis pareigomis ir taisyklėmis. Pirmiausia, turi jausti atsakomybę už rezultatą. Rezultatas turi tenkinti ne tave, o užsakovą, todėl nebegalioja kriterijai kaip skonis, nuotaika, stilius. Jeigu užsakovas nepatenkintas, blogai ir tau, ir jam. Antra, turi prisiimti atsakomybę už riziką. Kokia ten rizika? Paprasta – suges kortelė, fotoaparatas, paslysi išsisuksi koją.. bet kuriuo atveju, užsakovas liks be įamžinto momento. O kaip tada?
Ar tu pasiruošęs?
Sakytum – žinoma, padarau daug ką dar gražiau už tuos, kurie senai lupa pinigus. Bet ar bandei, kad žinai? Ar nebaisu eisi į mūšio lauką, į nežinomas sąlygas? Baisu. Todėl reikia mokintis: studijuoti darbus, praktikuotis vietoje, bendraut, diskutuot su patyrusiais. Bet juk tai mokslai, to niekada nesinori? O teks..
O kaip su progresu?
Ar būtini pinigai, kad progresuotum? Galbūt ne pinigai.. galbūt labiau sugebėjimas prisiimti praeitamuose paragrafuose išvardintas atsakomybes. Ir jų laikytis. Ir dar viena pusė – kai tai tampa darbu, atsiranda ir kiti vertinimo kriterijai. Tada nori nenori turi klausyti kritikos, mokytis iš klaidų, spirt sau į šikną ir judėt.
Jamam?
Jei Vaidutė padės, o kolega paskolins antrą fotoaparatą.. 
žinai, į šitą reikalą yra 2 požiūriai. Arba galvoji, kad esi ready ir fotkini geriau už kitus, arba galvoji, kad sugebėsi “parduoti” savo darbus. Imho, tarp renginių fotografų daugiau varianto nr 2.
Manau, kad ilgai dirbančio renginių fotografo darbo “gerumas” yra ne nuotraukų kokybė, o sugebėjimas pagauti tai, ką nori užsakovai. Kai kurie žmonės patenkinti ir labai prastom foto.
Šiaip aš manau, kad jei žmonės tavim tiki, ir tinka tavo matyti darbai, tai pirmyn