artuma
Ir jokie gamtos gaivalai nebaisūs, kai jaukiai šalia rymo artimiausias pasaulyje žmogus, kai dangaus ašaros tėra švara nuplaunantį širdgėlą, o griaustinis viso labo padūkęs padangių velniūkštis sau tykiai šokantis pasiutpolkę ir besišypsantis į ūsą…;)
