atlygiai
Gyvenimas yra vriednas. Atrodo, tai žinai jau senai. Tačiau kiekvieną kartą su tuo susidūrus natūroj imi ir nustembi.
Tada pradedi ieškoti objektyvių paaiškinimų: Aš ne viską žinau. Žmonės slepiasi po kaukėmis. Juoda yra balta.
Ir nifiga. Tai neįtikina.
Gyvenimas YRA vriednas. Ir nelengvas. Ir nesąžiningas. Ir jame galioja tik ta taisyklė apie taisyklių nebūvimą.
Tada atsisuki į save – ar tu esi sąžiningas? Ar tu laikaisi savo taisyklių? Ar tu padarai viską, kad padarytum gyvenimą laaa-beeee-sniuuu?
Ne.
Nesu.
Nedarau.
Skaudina tai suvokti.
Bet tenka žaisti pagal neegzistuojančias taisykles. Ir suprasti, kaip tai silpnavališka ir nyku. Ir kartą iš dešimties pasielgti kitaip, tik tam, kad patvirtintum taisykles. Ir žiūrėti į akis tų, kuriuos nuvili. Ir teisinti save, prieš save, dėl savęs. Ir likti teisiam..
Manau, didybė yra tam nepaklusti.
Siekiu..
