pilkuma pilkuma
rymo vakaro rėmuose
panarinus galvą
už širdies susiėmus..
apsidairo ir tyli
nebūtis nebyli
tavo žaizdą užgydė
gal pagirti gali?
ar gi tam ji išėjo
ar gi tam, kad tuosyk
pasivijusi vėlei
apkabintų, sakyk
ar išdrįsi paklausti,
ar išgirst nebaisu
ką kas vakarą smalsiai
man kartojai balsu..
bet žinau, kad ir darkart
prisiglausi šalia
ir paliesi tą kertę
kur nerimsta dvasia
ir mes būsime amžiams
surišti kaip laivai
nenusakomais pančiais
iš žiedų nupintais.
rymo, žiūri ir tyli
šypsosi taikiai
nieko nesako, bet.. myli?
